į pradžią
Naujienos
Apie mane
Archyvas

Archyvas
spausdinti
Apie Lietuvos įvaizdį, krepšinį ir kompleksus


 „Darbas meistrą giria“- teigia sena lietuvių patarlė. Mūsų protėviai šiuo trumpu ir išmintingu posakiu taikliai nusakė tai, ką mes, šiuolaikiniai žmonės, pavadintume reklamos ir įvaizdžio formavimo strategija. Tuometiniai lietuvių amatininkai, nors ir nebaigę mokslų, nė girdėt negirdėję apie kokias nors viešųjų ryšių ar marketingo teorijas, vistik suprato, kad geriausiai jų produkciją reklamuoja gaminių kokybė. Užteko tik kruopščiai bei sąžiningai atlikti savo darbą ir gandas apie tai pats pasiekdavo pirkėjus. Nereikėjo jokių sudėtingų sprendimų, jokių reklamos kampanijų – nagingo meistro gaminiai patys atlikdavo tą darbą, kurį šiandien dirba viešųjų ryšių agentūros. Išties mūsų seneliai mąstė paprastai. Vienok, genialu yra būtent tai, kas  paprasta. Tačiau šių dienų Lietuvos Vyriausybė mąsto jau kitaip - naujoviškai. Todėl lengva ranka žarsto pinigus įvairiausiems šalies įvaizdžio kūrimo projektams. Tiesa, šiuo metu laikinai sustabdytiems dėl sunkmečio, bet tikriausiai laukiantiems tos „šviesios“ dienos, kada vėl galės įjungti valstybinių pinigų melžimo aparatą. Dienos, kada už  absurdiškas „drąsios šalies“ idėjas bus galima semti iš biudžeto šimtus tūkstančių litų. Arba leisti šimto egzempliorių tiražu knygeles už fantastišką vieneto kainą – 700 litų. Net Vilijampolės nusikaltėlių autoritetas Henrikas Daktaras sugebėjo išleisti autobiografinę knygą didesniu tiražu ir pigesnę. Matyt, jam dirba geresni įvaizdžio formuotojai nei Vyriausybei.  Nevykusios Lietuvos įvaizdžio formavimo kampanijos rezultatas akivaizdus: išmesti į balą pinigai ir šalies gyventojų patyčios bei nepasitenkinimas. Gal atėjo laikas pasinaudoti prosenelių išmintimi? Už dyką. Iš pradžių vertėtų nustoti galvoti apie Lietuvos įvaizdį ir pradėti dirbti taip, kad mums, Lietuvos piliečiams, patiems būtų gera ir miela savoje šalyje gyventi.  Sureguliuot mokesčių sistemą taip, kad Lietuvoje būtų palanki terpė tiek saviems, tiek užsienio verslininkams investuot ir vystyt verslą. Pažabot nusikalstamumą, kad tiek mes, tiek užsienio turistai jaustųsi saugūs vakare didmiesčių gatvėse. Jei pavyktų sukurti Lietuvoje aplinką tinkančią gyventi, dirbti, turiningai ir saugiai leisti laisvalaikį, tuomet ir be jokios reklamos apie mūsų valstybę sklistų palankios žinios. Žinoma, nesakau, kad skleisti informacijos apie Lietuvą nereikia, tačiau norint reklamuot, reikia reklamuot gera produktą. Kad „pirkėjai“ nenusiviltų. O svarbiausia, kad mes patys būtume patenkinti. Nors čia gal ir yra tikroji bėda, lietuviai retai būna savimi patenkinti, tūlas tautietis yra labiau linkęs save  niekinti, nuolat jaustis menkesniu už kaimynus, nesugeba pastebėti to, kas gera, ir perdėtai graužiasi dėl blogybių. Ko norėt iš Vyriausybės, kuri taško pinigus beprasmiškiems šalies tapatybės paieškų projektams, jeigu net eilinis pilietis nežino, kuo gali didžiuotis jis ir visa tauta. Greičiausiai atsakytų, kad krepšiniu. Susidaro įspūdis, kad visa mūsų tauta turi  didelį nepilnavertiškumo kompleksą, kurį bando maskuoti aistringa meile „antrajai religijai“ ir naiviu tikėjimu, kad tik krepšinio dėka mus turi pažinti ir pripažinti pasaulis. Pažiūrėkime į tariamo patriotizmo protrūkį kokio nors svarbaus krepšinio čempionato laikotarpiu: tūkstančiai lietuvaičių išdidžiai važinėja gatvėmis, padabinę savo plieno žirgus tautiniais simboliais – trispalve ir alaus daryklos reklamomis. Nepavykus pasiekti pergalės, vėliavėlių sumažėja. Pasibaigus čempionatui – nelieka visai. Kur tada dingsta meilė Tėvynei? Išjungus televizorių ir ištuštinus iki dugno bokalą, dažnam lietuviui karšti patriotiniai jausmai atvėsta. Pasibaigus varžyboms, pamirštame, kad daugiau nei tūkstantį metų gyvuojanti mūsų tauta sugebėjo išlikti nepaisant galingų agresorių pastangų ją ištrinti nuo žemės paviršiaus, pamirštame pergalingąjį Žalgirio mūšį, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nusidriekusią iki Juodosios jūros, pamirštame didvyrius sukilėlius beatodairiškai narsiai kovojusius prieš caro priespaudą, knygnešius, rizikavusius gyvybe už pasiaukojamą ir šventą darbą, pamirštame tautinio atgimimimo šauklius Kudirką ir Basanavičių, Atlantą nugalėjusius Darių ir Girėną. Matyt užmiršome ir tai, kad geriau nei per kokią nors viešųjų ryšių kampaniją pasaulis mus sužinojo 1991 m. sausio 13 – ąja, kuomet Lietuvos žmonės gynė Nepriklausomybės idėją nuo geležinių sovietų šarvuočių. Ir apgynė. Tada mes išties buvom drąsi šalis. Ir šiandien, viltingai laukdami krepšininkų pergalių nepagalvojam, kad Lietuvą gali didžiuotis ne tik sportininkais, bet ir pasaulinio lygio mokslininkais, menininkais. Užtektų paminėti kad ir lazerinių technologijų srityje dirbančius fizikus, ar medikus, kuriuos mielai samdo užsienio šalių gydymo įstaigos, saksofonistą Petrą Vyšniauską, pavergusį JAV džiazo mylėtojus – sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Tačiau labiausiai mes turėtume didžiuotis patys savimi, žmonėmis, kurie nepaisant visų politinių ar ekonominių negandų, randa jėgų išgyventi, dirbti, auginti jaunąją kartą, siekti mokslų. Mes kuriame valstybę, ją kuriame kasdien, jau vien todėl esame verti pagarbos.  

Kauno miesto tarybos narys Stasys Buškevičius