į pradžią
Naujienos
Apie mane
Archyvas

Archyvas
spausdinti
Baudžiauninko poreikiai arba tautiniai užsienio politikos bruožai

Dauguma iš mūsų siekia pelnyti aplinkinių pagarbą. Humanistinės psichologijos lyderis Eibrahamas Maslou norą būti pripažintam ir gerbiamam įtraukė į savo žymiąją žmogaus poreikių piramidę. Patenkinus fiziologinius, saugumo ir socialinius poreikius bet kuriam individui neišvengiamai tenka susidurti su pagarbos ir aplinkinių pripažinimo troškimu. Tačiau kaip pelnyti tą aplinkinių pagarbą? Atsakyti, ko gero, lengviausia klausimu į klausimą: o kokius žmones pats gerbi? Nors įvairių asmenų atsakymai šiek tiek ir skirtųsi, tačiau neabejotinai vyrautų ir bendrai priimtini bruožai: pagarbą paprastai užsitarnauja tvirtos, turinčios savo nuomonę, garbingai tikslo siekiančios asmenybės. Tikriausiai nerastume tokio kolektyvo, kurio nariai teigtų, jog jiems patinka padlaižiai, skundikai ar karjeristai be principų ir moralės. Silpnavaliai, neturintys savo nuomonės ar nesugebantys aiškiai ir tvirtai išsakyti savo pozicijų, o taip pat užsitarnavę padlaižio etiketę negali tikėtis juos supančių žmonių pagarbos. Taip yra ne tik įmonių ar organizacijų kolektyvuose, tačiau ir santykiuose tarp valstybių. Juk kaip ne kaip, valstybės yra didelės žmonių grupės ir joms taip pat galioja tie patys psichologijos dėsniai kaip ir atskiriems individams. Kiekviena valstybė stengiasi išsikovoti autoritetą ir pagarbą tarptautiniame lygyje, nes nuo to labai priklauso jos įvaizdis, kyla vertė, atsiranda užsienio partnerių pasitikėjimas. O tai savo ruožtu skatina užsienio investicijas, palengvina problemų tarp šalių sprendimus, kitaip sakant valstybės iškovotas autoritetas veikia ne tik išorinę erdvę, bet ir vidaus gyvenimą. Negana to, užsienio šalių pripažinimas ir teigiamas vertinimas gali pakelti tos pačios valstybės piliečių savivertę, o vieningi ir pasitikintys savo valstybe piliečiai yra šalies stabilumo garantas. Tačiau pažiūrėjęs kuo Lietuvos valdžios institucijos grindžia bendradarbiavimą su užsienio valstybėmis, galėčiau teigti, kad pripažinimo poreikio stadijos mes kaip valstybė dar nepasiekėme. Visa mūsų valstybės, o tiksliau valdžios vykdoma užsienio politika man primena padlaižiaujančio pavaldinio elgseną: žūtbūt įsiteikti viršininkui arba šiuo atveju - daugybei viršininkų. Jokio orumo ar tvirtų pozicijų aš, kaip pilietis nematau, susidaro įspūdis, kad mūsų užsienio politikos formuotojai laiko save menkaverčiais, o bet kokių tarptautinių klausimų sprendime užima jaunesniojo brolio poziciją. Na tokio, kuriam reikia pamokymų kaip gyventi, kuris dar nesugeba savarankiškai spręsti iškilusių klausimų. Panašiai elgėsi kai kurie išlaisvinti baudžiauninkai. Netekę pono valdžios, dalis baudžiauninkų skundėsi neva prie pono geriau buvę, bent jau aiškiai nubrėžtas gyvenimo gaires turėję, o dabar mat jau patiems reiks būt savo likimo kalviais. Subyrėjus blogio imperijai, panašiai elgėsi ir Lietuva: iškart puolė naujų „ponų“ ieškoti. Surado. Ir greitai. Propagandinės isterijos apakintą, skalbimo milteliais apibarstytą ir alum pagirdytą tautą jos „išrinktieji“ skubiai nustūmė kitos Sąjungos glėbin. O paskui demonstruodami buką uolumą skubiai ratifikavo Lisabonos sutartį. Net nepasitarę su tauta. O kam? Juk už alų vėl būtume balsavę kaip reikia. Gal ir nieko būtų toj Sąjungoj, bet kad tik tas baudžiauninko mentalitetas trukdo mums būti šeimininkais savo valstybėje: nieko nesprendžiam be nurodymų ar bent jau patarimų“ iš viršaus“. Bet kokią kvailystę galima pateisinti Europos Sąjungos direktyvomis. O šioji Sąjunga tikrai mielai mums patarinėja. Patarinėja ( ir įsakmiu tonu! ) koks šeimos modelis lietuviui turi būti priimtinas, kokius paradus ir renginius galim rengti, kokias daržoves auginti privalom. Taip pat nurodo, kokios laidos nepilnamečiams gali būti rodomos per televiziją. Prisiminkime, kaip Prezidentė Dalia Grybauskaitė aiškinosi Švedijos ambasadoriui dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo. Savarankiškos užsienio politikos kaip ir neturime. Su kuo bendraut ir kaip bendraut taip pat Briuselyje spręndžiama. Ten pavyzdžiui buvo apspręsta kaip ES šalių diplomatai turi reaguoti į Irano prezidento kalbą: kuomet pasigirs kritika Izraelio atžvilgiu, reikia visiems demonstratyviai išeiti iš salės. Ir mūsų šalies atstovai išėjo. Kaip ponai liepė taip ir padarė. Kam čia vargintis, kam čia turėti tą savo nuomonę. Bet ar išties visada  ES šalys mūsų valstybei nurodinėja? Ogi ne. Kai bėda ištinka, tada ES  iškart „deda į krūmus“. Ypač kai Rusija svaigdama nuo savo paranojiškų imperinių vizijų nusprendžia „paspausti“ Lietuvėlę. Prisiminkime nevykėlio lakūno Trojanovo skrydį virš Lietuvos: ar daug pagalbos sulaukėme iš Briuselio, kada Kremlius mūsų šalį terorizavo? Tuomet tai buvo tik mūsų ir Rusijos reikalas. Briuselio aktyvistus labiau domina seksualinių mažumų problemos. Čia jie su nurodymais tikrai greiti, o mūsų bėdas su vis nerimstančia kaimyne mums ir palieka. Lygiai tokia pat situacija ir dabar: Rusija įžūliai kankina mūsų šalies piliečius pasienyje, daro akivaizdžiausią ekonominį ir politinį spaudimą, tačiau ES vadovai to tarsi nemato. Na o lietuviškieji užsienio politikos grandai visiškai nesugeba atitinkamai reaguoti į susidariusią situaciją. Tik gieda tarsi užkeikti seną maldelę: „Negalima su Rusija pyktis. Reikia konstruktyvaus dialogo“. Nieks ir nesako, kad reikia pyktis. O konstruktyvaus dialogo taip pat nesimato. Gal pokalbius su Rusijos šantažistais pagyvintų užuominos apie karinio tranzito iš Karaliaučiaus apribojimus? Arba atitinkamą elgesį su Rusijos vežėjais? Gal ir atsirastų tada konstruktyvus dialogas. O dabar elgiamės kaip silpnavaliai bailiai. Užtai ir nesiskaito su mumis niekas. Gerbia tik tą, kuris turi stuburą, nėra kietakaktis, tačiau elgiasi kaip žinodamas savo vertę. Orumo ir savivertės reikia santykiuose su kaimynais. Negerbia mūsų ne todėl, kad esam maži, negerbia, nes mes patys savęs negerbiam.  Atrodo, kad baudžiava paliko savo palikimą mūsų sąmonėje, nesugebam dar būti orūs, jausti savo vertę, bendrauti su užsienio partneriais kaip lygūs su lygiais. Dėl to ne tik mažėja tarptautinis prestižas, bet smunka ir piliečių pasitikėjimas valstybe. Valstybe, kuri nepajėgi jų ginti.      

Kauno miesto tarybos narys Stasys Buškevičius