į pradžią
Naujienos
Apie mane
Archyvas

Naujienos
spausdinti
Diagnozė: depresija

 

Pafantazuokime, kas būtų, jeigu į gydytojo psichoterapeuto kabinetą užsuktų ne konkretus asmuo, o personifikuota lietuvių tauta ir atvirai išpasakotų savo visas bėdas bei negalavimus. Kokios ligos simptomus pamatytų specialisto akis ir kokią galimą diagnozę nustatytų gydytojas? 

 

Pirmasis simptomas – APATIJA. Dar visai neseniai lietuvių tauta nedvejodama stojo į bekompromisę kovą su, pasak buvusio JAV prezidento R. Reigano, blogio imperija. Aktyvi disidentų veikla, masiniai mitingai prieš raudonąjį okupantą, Baltijos kelias, televizijos bokšto ir AT rūmų gynimas, tarnybos sovietinėje armijoje boikotas ir kiti įvykiai parodė, kokia valinga ir ryžtinga gali būti lietuvių tauta, kaip drąsiai ji siekia tikslo, kovodama už savo prigimtinę teisę būti laisvai. Tačiau, tikslą įgyvendinus, entuziazmas ėmė blėsti, iš lėto išgaravo lietuvių  ryžtas būti patiems savo likimo šeimininkais.  Atrodo, kad lietuvių širdis vis labiau griaužia abejingumo ir nuolankaus susitaikymo su likimu kirminas, šiuolaikiniai Lietuvos gyventojai  nemato prasmės, o gal tiesiog neranda jėgų ir noro kovoti su visuomenėje kerojančiomis ydomis: agresija, politine korupcija, biurokratų savivale, savanaudiškumu ir t.t. Vietoj to, kad aktyviai priešintųsi blogiui, tūlas lietuvis abejingai moja ranka, išlieja savo apmaudą draugams aludėje, o vėliau susikrauna lagaminus ir pasakęs „pasikarkit jūs visi“ , išvyksta į tolimas šalis laimės ieškoti. Likusioji Lietuvoje tautiečių dalis dar abejingiau stebi neigiamus reiškinius ir toleruoja visuomenės blogybes.

Apatiškai stebimi akivaizdūs lietuvių teisių suvaržymai, lietuvių šmeižtas, nereaguojama į menkinančius mūsų tautą pareiškimus. Štai Lenkijos URM išleido brošiūrą, šmeižikiškai įvardijančią lietuvius kaip Vilniaus okupantus – valdžia bejėgiškai kažką veblena, tauta abejingai snaudžia. Europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis nesiliauja skųsti ir žeminti Lietuvą – tauta tyli. Nedraugiškos užsienio valstybės ir kai kurie lietuviški politikos veikėjai dergia ir puola patriotinį jaunimą, kuris siekia puoselėti lietuvybę ir baltišką kultūrą – Lietuvos žmonės jų negina. Pavyzdžių yra galybė ir visi jie siunčia nieko gero nežadančius signalus apie lietuvius užvaldžiusią apatiją ir bejėgiškumo būseną.

 

Antrasis simptomas – BLOGA NUOTAIKA. Panašu, kad gyvenimu besidžiaugiantį  lietuvį taip pat „lengva“  aptikti kaip ir gyvybę Marse: visi įtaria, kad ji yra, tik surasti dar niekam nepavyko. Susitikę seni pažįstami dažniausiai skundžiasi  sunkiomis gyvenimo sąlygomis, draugų kompanijose neretai keiksnojama neprotinga (žinoma, daugeliu atveju ji išties yra tokia) valdžios politika,  kaimynai nepraleidžia blogu žodžiu paminėti juos gydančių gydytojų, prekybininkų iš kurių perka duoną kasdieninę, kiemą tvarkančio kiemsargio, valdinininkų, bendradarbiai apkalba ir apjuodina bendradarbius (kurių tuo tarpu nėra su jais), iškeikia viršininkus  ir taip toliau ir panašiai. Žiniasklaida taip pat trykšta blogomis žiniomis, kurias lietuviai su malonumu „ryja“, vėliau atpasakoja ir iš naujo viskuo piktinasi.

 

Trečiasis simptomas – ENERGIJOS STOKA. Visais laikais studentija Lietuvoje buvo pažangą ir socialinius pokyčius lėmęs veiksnys. Studentų draugijos slapta ir atvirai kovojo prieš carizmą, studentų draugijos puoselėjo lietuvybę, ypač aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime studentija reiškėsi tarpukariu. Didžiulį įnašą gimnazistai ir studentai įnešė ir į Birželio  23 – iosios sukilimą bei vėlesnes laisvės kovas. Tarybiniais metais pažangūs studentai žodžiu ir veiksmais  protestavo prieš laisvę varžiusią santvarką. Daugelis nepabijojo net režimo taikytų sankcijų, rizikavo savo karjeromis vardan to, ką jie laikė teisinga. Susidaro įspūdis, kad šiuolaikinis studentas yra kitoks: kur kas mažiau vertybinės orientacijos, daugiau karjerizmo, norai ir siekiai apsiriboja geru atlyginimu ir sočiu gyvenimu. Konformizmas daugumos studentų tarpe yra norma. Nemaža dalis moksleivių dar normaliai nepažinę gyvenimo Lietuvoje, jau sieja savo ateitį tik su užsieniu.

Atrodo, kad studentų veržlumas yra skirtas tik asmeniniams poreikiams tenkinti, o ne siekti visuomeninių, socialinių bei politinių pokyčių Lietuvoje.


Ketvirtasis simptomas – INTERESŲ RATO SUSIAURĖJIMAS. Didžiausias šiandieninės Lietuvos valdžios rūpestis – prisikimšti savas kišenes ir nesupykdyti aukščiau sėdinčių ponų. Tai gali būti ES institucijos, tarptautinės organizacijos, kitų šalių vadovai ir pan. Didžiausias eilinio lietuvio rūpestis – daug užsidirbti, nesumokėti mokesčių ir nesupykdyti savo valdžios. Kaip gyvens tauta, kokia jos ateitis, ką padaryti, kad Lietuva stiprėtų ir klestėtų, nerūpi, deja,  niekam. Nei tautai, nei valdžiai. Šia prasme tauta ir valdžia randa puikių sąlyčio taškų.

 

Penktasis simptomas – MINTYS APIE SAVIŽUDYBĘ. Tautiečiai masiškai emigruoja. Vis dažniau sudaromos santuokos su skirtingos kultūros atstovais. Lietuviai kopijuoja vakarietišką pop kultūrą, etninė kultūra praranda savo reikšmę. Valdžia abejingai stebi išvykstančius. Grįžti arba neišvykti sąlygų nekuria. Šeimose tautiškumas neugdomas. Mokyklose juolab. Ar tai nepanašu į Tautos savižudybę?

 

Jeigu psichoterapeutas nėra šarlatanas, jis neabejotinai diagnozuotų depresiją. Juolab, kad ši būsena trunka jau ilgą laiką ir nėra požymių, kad kas nors keistųsi. Lietuvių tauta yra ant išnykimo slenksčio, tik šįkart jai grasina ne išorės priešai, o klastinga dvasios liga, kuri žlugdo tautos veržlumą, norą gyventi ir tobulėti, o svarbiausia – atima viltį.  Ši liga jau beveik pakirto lietuvių gyvybingumą ir kuo toliau, tuo bus sunkiau išlikti lietuviu sparčiai globalėjančiame pasaulyje.

Ar įmanoma išvaduoti iš depresijos gniaužtų?  Universalių (ir paprastų) receptų, žinoma, nėra, tačiau gal šioje situacijoje pravers mūsų senolių patirtis? Seniau retas kuris sirgdavo šia nūdien „populiaria“ liga, nes nuo jos gelbėjosi sunkiu darbu ir nuoširdžiu tikėjimu.

 
Kauno miesto tarybos narys Stasys Buškevičius.