į pradžią
Naujienos
Apie mane
Archyvas

Naujienos
spausdinti
Irenos Degutienės antausis patriotams

Istorija nėra tikslusis mokslas. Istorijoje nėra ir negali būti neginčijamos aksiomos, kuri vienareikšmiškai leistų vertinti įvykius. Požiūrį į istorinius įvykius labai stipriai įtakoja subjektyvusis žmogiškas faktorius. Deja, kaip tik todėl istorija neretai tampa politinių manipuliacijų objektu. Štai visai neseniai „patriotiškiausios“ politinės jėgos – Tėvynės sąjungos atstovai (kad ši partija išties propaguoja tautines vertybes patikėti gali tik visiškai nemąstantis fanatikas arba absoliutus beraštis) pasinaudojo galimybe įžeisti politinius oponentus negarbingai interpretuodami svarbaus mūsų Tautai istorinio laikotarpio faktus.  Neramiais  1989 - aisiais, kada lietuvių tauta budo ir kilo į žygį laisvės link,  patriotiškai nusiteikusio jaunimo grupės tokios kaip Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ ar  Lietuvos laisvės lyga rengė masinius protestus prieš tarybinę santvarką reikalaudamos atstatyti Lietuvos Nepriklausomybę. Tuo pačiu metu Sąjūdis (iš kurio save kildina ta pati TS/LKD) tik kukliai kalbėjo apie Lietuvos suverenitetą TSRS sudėtyje, o santykius su Sovietų Sąjungos respublikomis ketino grįsti, kaip teigė savo programoje, lenininiais federalizmo principais. Patriotiškai nusiteikęs jaunimas neketino taikstytis su konformistiniais buvusių komunistų veiklos principais ir nedviprasmiškai išsakydavo savo ketinimus akcijose nukreiptose prieš okupacinę valdžią. Nenuostabu, kad tautiškų pažiūrų jaunimas iškart atsidūrė tuometinių jėgos struktūrų taikiklyje: protestų dalyvius ne kartą tardė ir įvairiais būdais baugino tiek KGB, tiek VRM pareigūnai. Penktoji Lietuvos KGB tarnyba aktyviai domėjosi LTJS „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos Laisvės Lygos ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų veikla, komplektavo organizacijų leidžiamus leidinius, pasakytas kalbas mitinguose. Lietuvos Ypatingajame Archyve yra išlikusi slapta LTJS „Jaunoji Lietuva“ pirmininko Stanislovo Buškevičiaus įskaitos kortelė pradėta Kauno KGB pulkininko G. Bagdono, kurioje yra konstatuojama, kad Stanislovas Buškevičius yra antisovietinės nacionalistinės organizacijos „Jaunoji Lietuva“ lyderis, įtrauktas į įskaitą už antisovietinę agitaciją ir nacionalistinę propagandą. Stanislovo Buškevičiaus atžvilgiu taip pat buvo užvesta operatyvinė byla. Šie faktai rodo, kad sovietų valdžia bijojo ir nekentė tautiškai susipratusio jaunimo, įžvelgė grėsmę tarybinei santvarkai, todėl visais būdais mėgino pažaboti patriotų veiklą. Tačiau jokios priemonės negelbėjo – tautinio atgimimo bangos sustabdyti jau buvo neįmanoma. Viena iš labiausiai atmintin įsirėžusių to laikmečio akcijų (ji taip pat buvo ir pavojingiausia akcijos organizatoriams, nes galėjo grėsti represijomis iš sovietų pusės) – masinis sovietinių karinių bilietų ir prirašymo liudijimų atsisakymas ir grąžinimas. LTJS „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos laisvės lygos Kauno skyrius, Lietuvos laisvės lygos Akademinio jaunimo skyriaus aktyvistai išplatino kreipimąsi į Lietuvos jaunimą ragindami boikotuoti tarnybą sovietinėje armijoje.

Akcija susilaukė milžiniško pritarimo ir palaikymo, tokiam apsisprendimui pritarė motinų, netekusių savo sūnų tarnybos sovietinėje armijoje metu, organizacija. Pagal galimybes  talkino Lietuvos demokratų partija, Lietuvos Helsinkio grupė. Dabar jau yra žinoma, kad prievartinės karinės tarnybos sovietinėje okupacinėje armijoje atsisakė 1562 Lietuvos piliečiai. Ir šis skaičius nėra galutinis. Šios ilgalaikės akcijos iniciatoriai ir organizatoriai rėmėsi Ženevos Taikos Konvencijos nuostata, draudžiančia okupuojančiai valstybei versti Konvencijos saugomus asmenis tarnauti savo ginkluotosiose pajėgose. Reikia paminėti, kad tuo pačiu metu patriotinės jaunimo jėgos nuosekliai reikalavo išvesti iš Lietuvos TSRS okupacinę armiją. Akcija turėjo konkretų ir labai apčiuopiamą rezultatą – 1990 m. pavasarį į sovietinę armiją buvo paimta nepalyginamai mažiau šaukiamojo amžiaus jaunuolių nei iki tol. Minėta pilietinio nepaklusnumo akcija kėlė tuometinės okupacinės administracijos nepasitenkinimą, turėjo didelę reikšmę visuomenės tautinio ir pilietinio sąmoningumo ugdymui.

Nors nuo minimų įvykių prabėgo daug laiko, grįžti prie jų paskatino amoralūs ir įžeidūs dabartinių politikų veiksmai, jų demonstruojama panieka patriotams, negarbingas ir klaidinantis istorijos traktavimas.  2010 m. Komiteto „Ženeva – 49“  pirmininkas Arnoldas Taujanskas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkę Ireną Degutiene su prašymu teikti valstybiniams apdovanojimams pilietinio nepaklusnumo akcijos iniciatorius bei organizatorius. Prašymas buvo pagrįstas surinkta istorine medžiaga, pridėtos reikalingos rekomendacijos, tačiau... rizikavę savo gyvbėmis patriotai pasirodė nesą verti valstybinių apdovanojimų. Taip nusprendė LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė, kuri yra viena iš TS/LKD lyderių. Antausį patriotams tėškė atstovė politinės partijos, kuri save laiko tautiškų ir krikščioniškų tradicijų puoselėtoja. Koks begėdiškas veidmainiškumas! Valstybės vadovai, greičiausiai, apdovanojimų vertais laiko buvusius sovietinių represinių struktūrų atstovus, neaiškios reputacijos veikėjus, politikus propagavusius lenininę federaciją, TSRS karinių bazių įvertinimą ir pan. Puikiai žinome, kad ne vienas iš tokių veikėjų buvo įvertintas aukštais valstybiniais apdovanojimais. Eilinį kartą aukšti TS/LKD veikėjai demaskuoja patys save, atskleidžia veidmainiško patriotizmo širmą, už kurios slepiasi, ko gero, siekdami tik politinės naudos. Žinoma, šiuo atveju galėjo suveikti ir „racionalus“ pavydas:  juk ir šiandien aktyviai politikoje dalyvaujančių patriotų apdovanojimas sugriautų mitą apie Tėvynės Sąjungą kaip vienintelę tautinę jėgą ir atsvarą buvusiems komunistams. Beje, teisybės dėlei reikia pažymėti, kad buvusių komunistų Tėvynės Sąjungos gretose - ne tiek jau ir mažai.

2011 m. liepos mėn.