į pradžią
Naujienos
Apie mane
Archyvas

Naujienos
spausdinti
Istorijos spiralė: ar bus Ketvirtasis padalijimas?

XVIII a. pabaigoje nuolatinių išorės ir vidaus karų varginama, tuometinio šalį valdančio ir politiškai aktyvaus visuomenės sluoksnio - bajorų savivalės ir savanaudiškumo nusilpninta, į anarchijos liūną įstumta Abiejų Tautų Respublika tapo lengvu grobiu agresyvioms kaimynėms. Bajorų parlamentarizmas virto chaosu ir nelaime Respublikai: didikai ar jų grupuotės, o taip pat užsienio (dažniausiai carinės Rusijos) agentai žlugdydavo seimus, siekdami kad nebūtu priimti jiems nenaudingi įstatymai. Valstybės iždas nuolat būdavo pustuštis, didikų nesutarimai bei bajorų tarpe išplitusi korupcija stūmė Respubliką į bedugnę, kurioje atsidūrusi ji tapo nepajėgi atsispirti Europos didžiųjų valstybių užmačioms. Viskas baigėsi 1795 m., kai trys galingos Europos šalys: Rusija, Austrija ir Prūsija pasidalijo Lietuvos – Lenkijos valstybę ir pasmerkė lietuvių tautą ilgus dešimtmečius vilkti svetimųjų jungą. Šis istorijos tarpsnis mums visiems turėtų būti pamoka, kurią privalom išmokti idant nekartotume praeities klaidų, nes panašu, kad gyvenimas sukasi spirale ir anksčiau ar vėliau mums teks spręsti problemas panašias į tas, su kuriomis jau buvo susidūrę mūsų protėviai.
Klausimas tik tas, ar mes galim suprasti praeities pamokas ir priimt teisingus sprendimus? Galima nesutikti, tačiau man šiandieninė situacija labai primena tuos tolimus aštuonioliktojo amžiaus įvykius, kada atsakingas už valstybės valdymą politinis elitas tą valstybę pats ir  pražudė paaukojęs ją vardan trumparegiškų ir savanaudiškų interesų. Mūsų laikų valdantysis sluoksnis - politikai ir biurokratai- jau įstūmė Lietuvą ne tik į ekonominę, bet ir į moralinę bei psichologinę krizę. Tuštėjant biudžetui ir gilėjant sunkmečiui valdžia dar labiau nusisuka nuo žmogaus, pasmerkdama jį arba emigruot, arba degraduot. Situacija kasdien darosi vis grėsmingesnė, tačiau valstybės vyrai ir moterys ne tik kad nebando gelbėti padėties, bet savo neatsakingais veiksmais pila dar daugiau alyvos į ugnį. Trumparegiškos taupymo politikos rezultatas – didėjanti bedarbių armija, mintanti iš pašalpų ar dirbanti „šešėlyje“. Ar ne geriau būtų buvę pasekti Vokietijos pavyzdžiu ir tiesiog sumažinti biudžetinių darbuotojų darbo valandas, taip sumažinant valdymo išlaidas, bet tuo pačiu paliekant žmogui pragyvenimo šaltinį ir galimybę išlaikyti perkamąją galią?  Tačiau taip daroma tik valstybėje, kurioje yra svarbus kiekvienas pilietis. Tuo tarpu mūsų valdantysis elitas kasdien vis labiau praranda žmogiškumo likučius: augant nusikalstamumui – mažina finansavimą Policijos departamentui, pasmerkia piliečius gyventi nesaugioje aplinkoje ir jausti nuolatinę baimę.
Kaimynai estai finansavimą policijai netgi padidino, nepaisydami šalį užgriuvusio sunkmenčio. Seimo nariai mielai diskutuoja apie galimybę įsigyti vandens patrankų riaušėms malšinti, kai tuo tarpu Sveikatos apsaugos ministerija neranda galimybių nupirkti vakcinos nuo naujo tipo gripo viruso. Ar tai nėra siaubingo cinizmo pavyzdys? Išsivysčiusių šalių stuburas – vidurinioji klasė, tačiau Lietuvoje jai susikurti nėra jokių galimybių, nes nepažabojamos monopolijos  neleidžia plėtotis smulkiajam verslui, o valdžios nenoras įvesti progresinius mokesčius dar labiau didina atotrūkį tarp turtingųjų ir vargšų. Įgyvendinti reformas, kurios būtų „atgręžtos“ į žmogų, neužtenka politinės valios, nes to neleidžia daryti stambūs finansiniai rykliai, kontroliuojantys korumpuotus Seimo narius bei valstybės tarnautojus. Visiška politinės sistemos degradacija verčia mane brėžti istorinę paralelę su žlungančia XVIII amžiaus Lietuvos Lenkijos valstybe, kurios egzistavimas baigėsi Trečiuoju padalijimu. Ar galim būti tikri, kad nebus Ketvirtojo padalijimo? Žinoma, šiuolaikinis valstybės padalijimas greičiausiai vyktų kitokia forma, tačiau mūsų tautai jis būtų nemažiau pražūtingas. Kada aktyvioji visuomenės dalis sparčiai emigruoja, o šalį valdo korumpuoti savanaudžiai, tokia valstybė greitai tampa pasaulio galingųjų žaidimo lenta. Silpnavalių  politikų sprendimas uždaryti Ignalinos AE sparčiai stumia Lietuvą į visišką energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Autoritarinė Rusijos valdžia, turinti savo rankose energetinius svertus, gali daryti neabejotiną įtaką Lietuvos vidaus gyvenime. Užsienio politiką jau seniai reguliuoja kita galinga valstybė – Europos Sąjunga. Iš ES taip pat atslenka ir kosmopolitizmo virusas, naikinantis tautiškas tradicijas bei tradicines vertybes. Virusui užkirsti kelią korumpuoti padlaižiai nė nesistengia, paisydami vien savo interesų jie leidžia pasaulio galingiesiems dalintis įtakos sferomis mūsų mažoje šalyje. Tad, mano akimis žiūrint, ketvirtasis padalijimas, kaip procesas, jau prasidėjo. Kuo šis procesas baigsis priklausys tik nuo eilinių tautos sūnų ir dukterų, nes valdantysis elitas savo veiksmais gali tik pražudyt valstybę. Aštuonioliktame amžiuje sunaikintą Respubliką naujam gyvenimui prikėlė iš lietuviško kaimo kilusi tautiškai susipratusi inteligentija. Nuo gausybės priešų jauną valstybę XX a. pradžioje apgynė jauni idealistai,  kaimų ir miestelių vyrai, drąsiai pakilę į kovą su kur kas gausesnėmis agresorių pajėgomis. 1940 m. Lietuvos valdžia nedrįso priešintis okupantui, be šūvio atidavė kraštą komunistų ordoms, tačiau šią gėdą savo krauju nuplovė tūkstančiai paprastų, savo kraštą mylinčių lietuvių vyrų ir moterų atkaliai kovojusių ir žuvusių gimtosios šalies miškuose. Iš sovietinės vergijos išsivadavom tik tų didvyrių dėka, kurie rankomis susikibę stovėjo Baltijos kelyje ar Vilniuje prie televizijos bokšto. Mūsų šalis po visų negandų atsitiesdavo ne kokios nors partijos ar politinės grupuotės, bet TAUTOS dėka. Ne nuo Seimo ir Vyriausybės priklauso, ar Lietuva išgyvens šį sunkų laikotarpį, bet tik nuo eilinių lietuvių: darbininkų, žemdirbių, mokytojų, moksleivių, studentų – visų neabejingų tautos ateičiai. Kokia Lietuva bus ateityje, ar nesutrins jos valstybingumo ekonominės negandos, didžiųjų valstybių interesai, kosmopolitizmo plitimas – tai nulemsim mes visi ir kiekvienas iš mūsų. Lietuva bus tokia, koks bus lietuvis. Būkim tokie, kokios norim kad būtų valstybė: rūpinkimės savo artimaisiais, būkim teisingi sau ir kitiems, sąžiningai atlikim savo darbus ir priedermes, mokykim vaikus mylėti ir pažinti gimtą kraštą, gerbti tautos kalbą ir senolių tradicijas, nepavydėkim, o kai ištiks bėda – padėkim kaimynui, galų gale būkime reiklūs sau. Jei gyvensim vadovaudamiesi moraliniais ir dvasiniais principais, neišvengiamai pakeisim ir valstybę. Bet pradėkim nuo savęs. Pradėkim dabar.  

Kauno miesto tarybos narys Stasys Buškevičius